Apmaudas

Antrojoje savo knygoje poetas Mantas Balakauskas gilinasi į kiek kitokias temas, nei šiuo metu yra įprasta ar populiaru viešojoje erdvėje. Užuot tyrinėjęs nusistovėjusias nerimo ir nuolatinio jauno žmogaus gyvenimo bei juslių temas, knygoje aprašo laisvės kartos žmogų, jau perkopusį trisdešimties metų ribą. Tai tylus mėginimas racionalizuoti šiuolaikinio žmogaus gyvenimą Nepriklausomybės laikotarpiu, kai, rodos, visko turėtų pakakti, bet jaučiamas smarkus vidinių išteklių stygius tiesiog gyventi.

Mantas Balakauskas (gim. 1989) – jaunosios kartos poetas, eseistas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Roma“ 2016-ųjų Metų knygos rinkimuose pateko į geriausių poezijos knygų penketuką, buvo įvertintas Zigmo Gėlės premija, skiriama už geriausią metų poezijos debiutą. Eilėraščiai versti į anglų, rusų, italų, slovėnų, graikų kalbas.

„Manto Balakausko poezija – iš iliuzijų griūties, jei norite – iš apmaudo, trinties. Tai kelias į išsilaisvinimą, bent bandymas jo ieškoti. Pyras, manevruojantis šioje knygoje, pralaimi, bet ir (kaip ir turi būti) švenčia pergalę. Tai tas pats. Laimi ir poezija. Ji čia aktyvi, sociali, nu(si)rengianti, nemėginanti būti graži ar tik „atrodyti“, dar pasakyčiau, sąžininga (tai, beje, dažnai veblenančios literatūros fone – kone akibrokštas), suręsta iš griūvančios vidinės Romos statybinio ir kalbos laužo. O dulkės? Dulkės nusės tarp dantų. Gal jau ir girdite, kaip girgžda“, – knygos redaktorius, poetas Gytis Norvilas.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.