Ne kraujo, ne pieno

Dešimt metų po pirmosios knygos ėjau per tamsiausias ir šviesiausias savo gyvenimo patirtis. Ko išmokau? Kad ne tik saldumas, ne tik sūrumas, ne tik aštrumas ir ne tik švelnumas. Bet ir saldumas, ir sūrumas. Ir aštrumas, ir švelnumas. Viena pereina į kitą, mainosi, kinta.

Gali tapti puta, leistis nešama didesnės už tave bangos.

Arba pati gali tapti banga, ir tada jau niekas nedrįs tavęs sumažinti iki putos.

Vitalija Maksvytė

***

Vitalijos Maksvytės poezijos knyga – bandymas kalbėti apie sunkias, kartais ir ribines moters patirtis, tokias kaip smurtas, gimdymų istorijos, netektys. Neįtikėtina, bet tai turbūt pirmas toks bandymas lietuvių literatūroje, ir ne prozoje, o poezijoje. Bet kas yra poezija, kadaise klausė Czesławas Miłoszas, jeigu ji neišgano? Skaitai kaip drąsų, atvirą, išlaisvinantį, kitas moteris emancipuojantį liudijimą.

Knygos apimtis rodo, kad tai gana epiški eilėraščiai, ciklai, poemėlės: bent keturis epicentrus („Apie žvėris ir žmones“, „Vidudienio kronikos“, „Persikūnijimai“, „Ne kraujo, ne pieno“) įrėmina originalus Eglės ir žalčio mito perrašymas, kurio motyvas pasirinktas kaip šio poezijos rinkinio pavadinimas.

Dar svarbesnis man atrodo lyrinės subjektės kalbėjimas apie savo poreikius: meilės, santykių, autentiškos savasties, savivokos paieškas („Vidudienio kronikos“). Esame pripratę prie vyrų poetiškai išreikšto eroso, bet atėjo laikas normalizuoti ir moters rašymą seksualumo tema. Paneigiamas visuotinai susiklostęs stereotipas apie motinystę, kuri ne tik „užpildo nykias valandas ofisuose“, bet ir ištrykšta tiek daug ką pasakyti turinčiais eilėraščiais.

Giedrė Kazlauskaitė