Sutikau žmogų

Kiek reikia laiko norint už socialinės etiketės pamatyti žmogų? Kokiomis spalvomis veriasi kare ar socialinėje atskirtyje gyvenančiojo pasaulis? Sulėtinęs žvilgsnį, fotografas Artūras Morozovas dokumentuoja viešumoje retai matomų žmonių būtį, liekančią už stereotipinių siužetų rėmų.

Artūro Morozovo kelionė link žmogaus, kuris nepatenka į žurnalistinį pasakojimą, prasideda 2008 m. kariaujančiame Sakartvele, dar dirbant fotožurnalistu. Vėliau, ieškant bendruomenės apraiškų, tęsiasi senosiose Kauno knaipėse, Maidano protestuose ir karo lauke Ukrainoje.

Didžioji knygos dalis – fotografijų ir esė ciklas „Sutikau žmogų“, sudarytas iš dešimties pavienių žmonių ir šeimų istorijų, fiksuotų pastarąjį dešimtmetį. Autorius kviečia pažinti tyliąją Lietuvos visuomenės dalį. Kalbantis su istorijų herojais, įsiklausant į jų pasakojimus, veriasi ir platesnis šalies paveikslas. Jame išryškėja vienišumo svoris mieste, bendruomenės audinys regionuose, populizmo plitimas, kaimų ir miestelių mokyklų likimas. Marguose herojų pasauliuose skleidžiasi žmogiškosios dramos, iš kartos į kartą perduodami įgūdžiai ir traumos, santvarkų kaitos atspindžiai.