Anapusis

Juodasis vanduo turi atmintį. Jis veda iš miškų glūdumoje skendinčio kaimo, pro šmėklų apsėstus namus, raganų nustekentą miesto daugiabutį, Senmergių kampą iki anapusinės dykvietės, purpuro spalvos bedugnės, į kurią viena po kitos krenta moterys. Šiurpą keliančioje nejaukos puotoje skamba raganos dukters, pelenų berniuko, padaro, bevardės laumių dukros ir kitų pasakotojų balsai.

Neringos Vaitkutės maginės fantastikos romanas „Anapusis“ – tarsi voratinklis, suregztas iš persipynusių likimų gijų. Tai kūrinys apie tamsą, tarpstančią slaptuose širdies užkaboriuose, ir dvilypę žmogaus prigimtį, kur gėris ir blogis – to paties medžio vaisiai, o meilė ir neapykanta – tą patį pavidalą besidalijantys dvyniai.