Dėdės ir dėdienės

Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą.

Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas. Įstatyti į primityvias baudžiavinio kaimo aplinkybes, jie sugeba jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas. Jų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių sekoje, natūraliai įsiliedami į kasdieniškus pašnekesius, kasdieniškus įprastus veiksmus, ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai sureikšmina.

Kūrinyje išlaikytas vientisas pasakojimo ritmas: jis parašytas tarsi vienu atsikvėpimu. Žodis čia alsuoja gaivališkumu tikrumu, nepaliestu literatūrinės stilizacijos. Čia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoraminių senojo kaimo nuotraukų ir individualizuoto psichologinio vyksmo. Kūrinyje daugiausia literatūrinio grožio, tobuliausiai, nuosekliausiai ir šviesiausiai skleidžiasi Vaižganto pasaulėjauta.