Metūgės

„Metūgės“ buvo mano pirmagimė knyga, bet jai teko patirti podukros dalią: ilgus metus ji (kaip Pelenė) aižė žirnius užkrosny. O ir dabar – nors prie jos durų atžvangėjo antrojo leidimo karieta, vargiai jai teks šokti žėrinčioje pilyje su lietuvių poezijos karaliūnais. Ne šokių laikai. Ne stiklinių kurpių laikai.

Išeivijoje „Metūgių“ pasirodymui klimatas buvo skaudžiai neprielankus. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, aršūs priekaištai šios knygos moralei ir erotikai atrodo tik šypsnio verti. Tad gal anais laikais buvo užslinkę dirbtinio dorovingumo ledynai ir todėl žmogiški jausmai pranašuoliams tapo nesuprantami. Antra vertus, tik dabar, skaitydama atsiminimų knygas, aš ėmiau suvokti, kokia uždara bendrija buvo jaunieji lietuvių poetai. Jie turėjo savo „kodus” ir veik visi rašė ta pačia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formas. Tad šioj orbitoj skriejantiems meteorams aš buvau visiškai svetimas akmenukas: nukritęs iš kito pasaulio. Turbūt dar ir todėl, kad atėjau iš teatro: buvau ne saviškių ratelio „literatė”, bet „arlecchina”.

Galimas dalykas, kad „Metūgės“ savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu „feministė”, vis dėlto buvau „femina”.

Šiam leidimui buvo pageidauta mano nuotraukos – iš anų laikų. Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad „Metūgių“ ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę – svetimoj šaly, svetimame mieste – Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas – dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio.

Tad ar poezija yra svaičiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė... Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje – tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra. Arba, pagal antikos išmintį, poezija yra tai, kas galėtų būti. Magija.

Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. „Metūgėse“ ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: „Mano mirtis graži”. Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: „Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela? ” Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę.

Teliktų pridurti, kad itin atšiaurus „Metūgių“ pasitikimas mane paskatino skubiai pakeisti žanrą ir susidraugauti su proza. Antroji mano knyga buvo „Aštuoni lapai“. Jos pasirodymo proga „Metūgių“ dailininkas Juozas Akstinas nutapė skyriaus „Pavasarėjant” iliustraciją (merginos galvutę) aliejum ir paveikslą man padovanojo. Tai buvo jautrus mano debiutinės knygos prisiminimas.

O ji pati, žalsvoji „Metūgių“ knygutė (kaip minėjau) – pasiliko užkrosny žirnių aižyti.“ - Birutė Pūkelevičiūtė (1996 07 12)